Mama tėti, meldžiu, nepalikite manęs… Ne, ne gatvėje, ne vaikų namuose.. Meldžiu nepalikite manęs vieno mūsų namuose ir gyvenime..
Ar girdite, kaip klykia mano širdis, kai negirdite, nematote, nepriimate manęs..?
Taip, mes gyvename gražiuose namuose, maistas mūsų labai skanus, kiekvieną rytą einu į puiku darželį.. O pramogos.. visada jų laukiu!
Bet… mano širdelėje tyko žudanti tuštuma, kai nejaučiu Jūsų, nematau Jūsų akių, kai mano pasaulis Jums atrodo toks neįdomus…
Aš gaunu tiek daug pamokymų ir tiek nedaug didžiavimosi manimi.. O mano pasakojimai atrodo tokie neįdomus… Tada mano širdelė stipriai verkia…
Aš taip noriu matyti spindinčias akis, kurios sakytų ,,TAIP, TAI MANO VAIKAS!’’ Bet man to labai trūksta…
Aš Jus labai myliu. Jūs man esate viskas.
Mama, tėti, meldžiu, niekada nepalikite manes savo širdimi, ausimis, akimis ir glėbiu…
Be Jūsų man bus labai sunku. Net nežinau, ar galėsiu visa tai įveikti.
Jūsų sūnus
