Vaikui augti, vystytis ir tobulėti žaislai bei įvairūs žaidimai yra tiesiog būtini. Parduotuvėse net akys raibsta nuo pasiūlos – nežinia, ką rinktis. Dar dau­giau klausimų tėvams kyla, kai atžalos susidomi kompiuteriniais žaidimais. Kaip tinkamai išrinkti vaikui žaislus, kuo naudingi ir žalingi gali būti kompiu­teriniai žaidimai, pasakoja psichologė Milda Karklytė – Palevičienė.

 

Kaip žaislai ir įvairūs žaidimai ugdo vai­ką?

Žaidimai – pagrindinis ikimokyklinio am­žiaus vaikų ugdymo būdas. Vyresni vaikai žaidžia nebe taip intensyviai, bet žaidimai vis dar išlieka svarbūs. Žaisdami vaikai tyrinėja, susipažįsta su supančiu pasauliu, įgyja naujų gebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, suvo­kia vertybes, įsisąmonina socialiai priimtinas elgesio normas ir moralės taisykles, atspindi savo požiūrį, emocijas į aplinkos įvykius, reiš­kia savo mintis, norus ir svajones. Žaidimai ugdo motorinius, lavina protinius gebėjimus (kalbą, dėmesį, mąstymo procesus). Aktyviai veikdamas žaidybinėse situacijose vaikas ku­ria, atsiskleidžia, mokosi bendrauti su bendra­amžiais ir suaugusiaisiais. Ugdoma vaiko sa­vivertė, saviraiška, saviaukla, atsakomybės ir pareigos jausmai. Tad matome, kad žaidimai vaikams yra be galo svarbūs.

 

Kokie žaislai tinkamiausi vaikų gabu­mams atsiskleisti?

Nereikia ypatingų žaislų, kad būtų pastebė­ti vaiko gabumai. Vaikas pats pasirinks, kas jam labiausiai patinka ir geriausiai sekasi. O mums, tėvams, tiesiog reikia stebėti savo at­žalą: su kuo jis labiausiai mėgsta žaisti, kokius veiksmus su tais žaislais atlieka, kaip bendrau­ja su kitais vaikais, kokios jo savybės išryškė­ja žaidžiant.

Ikimokyklinio amžiaus vaikui toks intensy­vus grafikas yra per didelė našta. Jis praranda labai svarbų laiką, kuris turi būti skirtas pa­saulio pažinimui ir ugdymuisi, tokiam, kokį vaikas geriausiai supranta.

 

Ar tiesa, kad tėvai, pirkdami kovinių žaislų, savo atžalas nesąmoningai mo­ko žiaurumo?

Viskas priklauso nuo to, kaip tėvai elgiasi, kai jau vaikas turi šiuos žaislus, kokią vaiko žais­lų dalį sudaro koviniai žaislai.

Natūralu, kad berniukai žaidžia su robotais, šautuvais, tankais, transformeriais ir pan. Ta­čiau svarbu, kad tai netaptų jų vienintele žai­dybine veikla ir kad tėvai tinkamai paruoštų koviniams žaidimams.

Svarbu kalbėtis su vaiku, kad šis išmoktų at­skirti tokiuose žaidimuose leidžiamą elgesį nuo realaus gyvenimo taisyklių, kad supras­tų, kur išties koviniai elementai gali būti tai­komi. Vaikas turi suprasti, kad jis, pvz., žai­džia karą, kuriame žmonės mušasi, kariauja, šaudo, bet taip galima elgtis tik kare. Ben­draudamas su šeima, draugais ir kitais aplin­kiniais taip neturi daryti, galioja elgesio tai­syklės, kurias esate aptarę.

Tai paaiškindami neužgošite vaiko poreikio, tačiau išmokysite jį žaisti tinkamai. Be to, tai yra puiki proga pasikalbėti su vaiku apie smur­tinį, agresyvų elgesį, jo pasekmes, aplinkybes ir tinkamas alternatyvas.

Kaip jau minėjau, labai svarbu, kad tokie žai­dimai neužimtų didelės vaiko žaidybinės vei­klos dalies. Pastebėję, kad vaikas per dažnai žaidžia tokiais žaislais, tėvai turėtų tinka­mai motyvuoti pasirinkti kitas alternatyvas, įtraukti vaiką į kitokius žaidimus.

 

Ar teisingai elgiasi tėvai, kai vaikui per­ka naują žaislą, vos tik senasis pabosta ir yra numetamas šalin?

Jei vaikui pabosta žaislas, jis gali paprašyti ki­to, tačiau patys tėvai sprendžia, kada jį nupirk­ti. Labai svarbu, kad vaikas paprašytų gražiai. Jei vaikas prašo su ašaromis, rėkdamas – žino­ma, jis norimo žaislo neturėtų gauti. Jei vai­kas prašo gražiai, galima su juo apie tai pa­sikalbėti. Paprastai kiekvienoje šeimoje bū­na taisyklių, kas kiek laiko vaikas gali gauti naują žaislą. Tad su vaiku galima aptarti, ka­da buvo pirktas paskutinis žaislas ir kada bus galima įsigyti naują. Net jei šeimoje yra gali­mybė pirkti žaislų kiekvieną kartą vaikui įsi­geidus, taip daryti nepatarčiau. Vaikui netu­rėtų susiformuoti jausmas, kad jis gali gauti viską vos tik panorėjęs – jis turėtų būti mo­komas palaukti, užsitarnauti žaislų savo geru elgesiu – taip jam bus ugdomas atsakomybės jausmas. Kartais nupirkti vaikui žaislą, kai jis jo paprašo, nėra nieko blogo.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad žaidimas yra vaiko fantazijos išraiška, todėl yra ne tiek svarbu pateikti naujų žaidimo priemonių, kiek ugdyti kūrybiškumą, žaidybinei veiklai pa­naudojant turimus žaislus ar kitas priemones.

Ar mergaičių savimonei nekenkia lėlių (barbių) ideali išvaizda, atviri drabužė­liai ir pan.?

Buvo atlikti tyrimai ir išsiaiškinta, kad nere­alistinė barbių figūra gali sukelti mergaitėms nepasitenkinimą savo kūnu. Atviri drabužė­liai, tikėtina, ateityje gali turėti gana didelės įtakos mergaičių pasirenkamam stiliui.

 

Ar turėtų sunerimti tėvai, jei berniukui patinka žaisti su lėlėmis, o mergaitei – su mašinėlėmis? Ar prasminga galvoti, kad su tokiais žaislais žaisdamas ber­niukas gali užaugti moteriškas, o mer­gaitė – vyriška?

Nerimauti tikrai nereikia. Tai nėra blogai ir negalima drausti tokių žaidimų. Tiek vyrams, tiek moterims būdingi abiejų lyčių pradai. Berniukas, turintis bent kiek daugiau mote­riškų bruožų, gali pasirinkti žaisti su lėle. Ga­li būti, kad užaugęs jis bus švelnesnis, jautres­nis, mokės labiau atjausti kitą žmogų. Savo ruožtu mergaitė, turinti šiek tiek daugiau vy­riškų bruožų, gali pasirinkti žaisti su mašina. Gali būti, kad užaugusi ji dažniau analizuos, domėsis technika, norės stipresnių emocinių įspūdžių. Tačiau šie žaidimai veikiau atspin­di esamą vaiko charakterį, nei turi įtakos jam formuotis ateityje.

 

Kaip vaikus veikia kompiuteriniai žai­dimai?

Tai priklauso nuo kompiuterinių žaidimų rū­šies ir juos žaidžiant praleidžiamo laiko. Kaip daugelis žinome, smurtiniai žaidimai daro neigiamą įtaką vaikams. Kiti kompiuteriniai žaidimai gali turėti tiek neigiamos, tiek tei­giamos  įtakos. Buvo atlikta ne­maža tyrimų ir įrodyta, kad vaikai, žaidžiantys smur­tinius žaidimus, tampa agresyvesni, piktesni, mažiau linkę padėti ki­tiems. Per daug laiko žaidžiantis kompiute­rinius žaidimus vai­kas gali pradėti jausti socialinę izoliaciją, iš­mokti necenzūrinės kal­bos, gali susilpnėti jo ben­dravimo įgūdžiai, atsirasti sveikatos sutrikimų (pvz., nu­tukimas, vaizdo sukeliami traukuliai, kūno laikysenos pokyčiai ir pan.), suprastė­ti rezultatai mokykloje. Žaidimai gali sukel­ti priklausomybę, kurios pasekmės dažnai būna depresija, padidėjęs nerimas ar socia­linės baimės, impulsyvumas, dėmesio kon­centracijos stoka.

Rūpestingai renkant žaidimus ir ribojant juos žaidžiant praleidžiamą laiką, galima gauti ir naudos. Visų pirma, yra nemaža įdomių ir lavinančių žaidimų, kurie gali paversti vaiko mokymąsi įdomiu procesu, be to vaikai susi­pažįsta su kompiuterinėmis technologijomis. Ročesterio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, žaidžiantys tinkamus kompiuterinius žaidimus vaikai gali net 25 % greičiau priimti sprendimus.

 

Berniukai kompiuteriu dažniausiai žai­džia kovinius žaidimus, kuriuose šaudo­ma į žmones, matomas kraujas ir pan. Kaip tai veikia vaikus? Galbūt tėvai, prieš leisdami žaisti tokius žaidimus, turėtų vaikams paaiškinti, kaip viskas vyksta realybėje?

Pirmiausia tėvai turėtų nuspręsti, kokie kompiuteriniai žaidimai yra priimtini na­muose. Jei nuspręsite, kad smurtas juose ne­pageidautinas – paaiškinkite vaikams savo sprendimo priežastis ir pasistenkite, kad jie jas suprastų. Jei visgi nuspręsite vaikui leis­ti žaisti – aptarkite su juo žaidimų ir rea­laus gyvenimo elgesio taisyklių skirtumus. Jei tik pastebėsite agresiją, vaiko elgesio ar savijautos pokyčių – tuoj pat nutraukite to­kius vaiko žaidimus.

 

Gal užgožus vaiko poreikį kovoti su „blogaisiais“ gali būti neigiamų pase­kmių ateityje?

Šis vaiko poreikis susiformuoja jam augant, mokantis iš aplinkos. Tad jei kalbėsite su vai­ku, argumentuosite, kodėl taip elgiatės, pasiū­lysite jam įdomių alternatyvų, neigiamų pa­sekmių ateityje nebus.

Ką daryti tėvams, kurių vaikai žaidžia įsivaizduojamą pasaulį, – kritikuoti ar leisti?

Tai, kad vaikas žaidžia įsivaizduojamą pasau­lį, yra normalu. Be abejo, reikia leisti ir dėl to neišgyventi. Jei vaikas bus kritikuojamas dėl fantazijos naudojimo žaidimuose, bus riboja­mas jo vaizduotės ir kūrybiškumo vystymasis.

 

Ar suaugusieji turėtų kištis į vaikų žai­dimus?

Į vaikų žaidimus daug kištis nevertėtų. Jei su­augusieji kišasi į žaidimo procesą, jie tarsi pa­rodo, kad vaikai neišmano, kaip žaisti. Vai­kui gali atrodyti, kad jam nuolat kas nors tu­ri pasakyti, ką daryti. Jis jaučia nereikalingą suaugusiųjų kontrolę. Jei vaikas prašo pagal­bos, galima jam nurodyti kryptį ir leisti pa­čiam ieškoti sprendimo. Labai svarbu, kad žaidžiančio, kuriančio naujas idėjas vaiko tė­vai nekritikuotų.

 

Ar tėvai turėtų riboti laiką, kiek vaikui kasdien žaisti?

Ikimokyklinio amžiaus vaikams žaidimų lai­ko riboti negalima. Vyresniems vaikams, ku­riems vis dar norisi žaidimų (ne kompiuteri­nių), reikia sudaryti sąlygas šiam poreikiui patenkinti, suderinus su vaiko pareigomis (pa­mokų ruoša). Laiką, praleidžiamą žaidžiant kompiuterinius žaidimus, tėvai, be abejo, tu­rėtų riboti.

 

Jei vaikas tampa tarsi apsėstas savo mėgstamo herojaus (pvz., žmogaus-voro): rengiasi panašiai, prašo pirkti su juo susijusių suvenyrų ir pan. Tėvai tu­rėtų tai leisti ar visgi riboti?

Natūralu, kad vaiko gyvenime atsiranda tokių mėgstamų herojų. Dažnai tam tikri herojai ide­alizuojami dėl socialinėje aplinkoje stebimų pa­vyzdžių, pvz., išpopuliarėjus animaciniam fil­mukui, parduotuvėse pasirodo su juo susiju­sios atributikos; vaikai pastebi, kad jų draugai kolekcionuoja filmuko herojų figūrėles, lipdu­kus ar kitokius žaislus. Natūralu, kad tokia si­tuacija gali paskatinti itin stiprų susidomėjimą. Jei galimybės leidžia, šio proceso riboti nerei­kia. Sunerimti reikėtų tokiu atveju, jei domėji­masis tam tikru herojumi imtų trukdyti įpras­tai vaiko veiklai, elgesiui ar emocinei būsenai.

 

Straipsnis publikuotas žurnale „Mamai ir vaikui”, parengė žurnalistė Aistė Sakalauskienė.