Rekomendacijas pateikia vppc ,,Laimingas vaikas‘‘ vaikų ir paauglių psichologė Rozalija Karalkevičiūtė

Skyrybos, šeimos iširimas šiais laikais jau nieko nebestebina. Savo aplinkoje matome kaip skiriasi mūsų draugai, žinomi visuomenės nariai, giminės. Kartais mes juos smerkiame, kartais bandome teisinti, o neretai šį faktą priimame ramiai, su užuojauta – žmonėms nepavyko sutarti ir išsaugoti santuokos. Tėvams, įsitraukus į skyrybų procesą, santykių aiškinimąsi, neretai paauglys lieka apleistas, pamirštas, mažiau matomas. Gali atrodyti, kad jie jau yra dideli, daugiau suprantantys, daugiau įsitraukę į bendraamžių nei šeimos gyvenimą, jiems mažiau skauda ir  mūsų pagalbos reikia mažiau nei mažesniems vaikams. Paaugliai neretai lieka vieni su savo skausmu, nežinodami ką su visais kilusiais jausmais daryti. Kita vertus, jeigu šeimoje vyravo konfliktai, priklausomybės, destrukciniai santykiai, paaugliui tėvų skyrybos gali atnešti ir palengvėjimą, bet nepaisant to, paauglys išgyvena daugybę sunkių, sumišusių jausmų, mūsų atžalai reikia daug vidinių resursų mokytis gyventi naujai.

Tad kaip gi padėti paaugliui lengviau išgyventi tėvų skyrybas?

Kalbėkitės ir domėkitės savo vaiku

Gana dažnai būna, jog paauglys kaltina save dėl tėvų skyrybų. Tai gali vykti sąmoningame arba pasąmonės lygmenyje. Tad labai svarbu paaugliui įvardinti ir vis pakartoti, kad jis nėra kaltas dėl to, kas įvyko ir jis negali būti atsakingas už šį  tėvų sprendimą. 

Svarbu nuoširdžiai ir išmintingai kalbėtis su savo atžala, supratingai paaiškinti skyrybų priežastis neužkraunant jo tėvų santykių įtampomis, peripetijomis ir jausmais, patikinti, kad tėvai skiriasi vienas su kitu, tačiau ne su vaiku. Kad mamos/tėčio jausmai jo atžvilgiu nesikeičia. 

Svarbu paaugliui supratingai atsakyti į visus jam kilusius klausimus (patikinti, kad jis visada gali klausti to, kas jį neramina), domėtis jo jausmais, parodyti supratimą ir empatiją, kad jam gali būti neramu, nesaugu, pikta, jaustis pasimetęs, patikinti, jog normalu taip jaustis. Į paauglio nepasitenkinimą ir pyktį svarbu stengtis reaguoti ramiai, priimti jo visus kilusius jausmus, juos atspindėti (pvz. ,,matau, jog nerimauji‘‘, ,,girdžiu, kad tau dabar labai pikta‘‘ ir pan.) Padėti atrasti kelius šiuos jausmus lengviau išgyventi.

Nors paaugliai linkę nutolti nuo savo tėvų, jiems vis tiek labai svarbu, kad nesiliautumėte jais domėtis. Stenkitės kuo labiau pažinti savo vaiką, domėkitės juo kaip asmenybe, tuo kas jam/jai patinka, apie ką svajoja, ko gyvenime siekia, kas kelia vienus ar kitus jausmus. Padėkokite, kad jūsų vaikas jumis pasitiki, kad pasipasakoja, kad jums tas labai svarbu. 

Įsivaizduokite, pasikeičia visas iki to buvęs vaiko gyvenimas. Kiek daug visko vyksta vaiko viduje, kaip jam reikalinga supratinga suaugusiųjų pagalba ir buvimas šalia.

Vaikas neturi tapti jūsų tarpininku ir guodėju

Neretai taip atsitinka, kad esame pikti, įsiskaudinę, užlieti neigiamų emocijų savo buvusiam partneriui ir į „pagalbą“ pasitelkiame savo paauglį. Prašome perduoti žinutes savo buvusiam sutuoktiniui, paauglys priverstas išklausyti neigiamus komentarus, sugerti suaugusiojo emocijas. Taip paauglys įsukamas į tėvų santykius. Tokie veiksmai dar labiau sujaukia vaiko jausmus, mintis tėvų atžvilgiu, jis gali jaustis lyg plėšomas į dvi dalis. Paauglys veikiausiai jaus dar didesnį skausmą ir sumišimą, jeigu įsitrauksite į gilias diskusijas, komentarus, apie tai kokie sunkumai iškilo po įvykusių skyrybų ar imsite dalintis skausmingais santuokos prisiminimais. Paauglys neturėtų tapti jūsų guodėju ir ramsčiu, tokia užduotis paaugliui – per sunki atsakomybė. 

Nenuteikinėkite

Vaikas laiko save tėvų dalimi. Jeigu mama/tėtis sako, kad jo vienas iš tėvų blogas, širdies gilumoje irgi jaučiasi blogas. Todėl labai svarbu, kad paauglio nenuteikinėtume prieš savo buvusį sutuoktinį. Netgi jeigu šiuo metu tikrai negalite pasakyti nieko gero apie jo mamą/tėtį, esate per daug pikti ir įsiskaudinę, tuomet bent jau nieko nesakykite arba kalbėkite neutraliai. Paauglys neturėtų tapti jūsų „sąjungininkas“. Kaip bebūtų, jūs, be vienas kito, neturėtumėte šio nuostabaus vaiko, todėl galite sakyti, kad jūs jaučiatės dėkingi buvusiam sutuoktiniui, kad turite jį, kad jūsų vaikas paveldėjo labai daug gerų bruožų iš tėčio/mamos, jo dėka išmoko daug gerų dalykų (išmoko važiuoti dviračiu, praleido kartu daug gražių akimirkų, išmoko daug įgūdžių ir pan), paveldėjo gražius bruožus (plaukus, akis ir pan.). Puiku, jeigu stengiatės su savo buvusiu partneriu palaikyti diplomatiškus, racionalius santykius ir mąstyti viena kryptimi, sprendžiant jūsų bendro vaiko gyvenimo klausimus. Juk šiuo atveju jūsų tikslas tas pats – vaiko gerovė ir laimė.

Nenutraukite ryšių

Tėvai turėtų susitelkti į tinkamą auklėjimą ir bendravimą su paaugliu. Jūs pasukote skirtingais keliais, bet Jūsų vaikui svarbu toliau bendrauti su mama/tėčiu, palaikyti ryšį, pozityvius ir artimus santykius. Žinoma, išėjusysis turėtų rodyti iniciatyvą palaikyti santykius, o kitas iš tėvų neturėtų drausti to daryti, o skatinti ir palaikyti tokį bendravimą. Ne ką mažiau svarbu, kad paauglys ir toliau „turėtų“ senelius, palaikytų ryšius su artimaisiais iš tėčio/mamos pusės. Todėl reiktų vengti piktų komentarų, priekaištų ir jų atžvilgiu. 

Domėkitės paauglio socialiniu gyvenimu 

Stenkitės, kad jūsų paauglio gyvenimas už šeimos ribų nepakistų. Kad jūsų vaikas ir toliau lankytų mėgstamus būrelius, pramogautų, susitiktų su draugais, kartu su jais leistų laisvalaikį.  Sulaukus paauglystės, kaip niekad svarbu turėti bent vieną artimą draugą. Tėvų skyrybų metu ir po jų, reikšmingo draugo turėjimas su kuriuo galima paatvirauti, išsikalbėti, gali padėti jūsų paaugliui geriau jaustis ir lengviau išgyventi šeimoje vykstančią dramą. Taigi, skatinkite vaiką neužsiverti, nepamiršti jam svarbių draugų, gyventi „paauglišką“ gyvenimą. Jeigu jaučiate, kad jūsų paaugliui sunku jums išsipasakoti, pasiūlykite išlieti širdį artimam draugui, giminaičiui, mokytojui, arba kreipkitės pagalbos į specialistus. Šiuo metu labai svarbu, kad jūsų vaikas turėtų galimybes išsišnekėti, gauti emocinę paramą.

Skatinkite saviraišką

Šiuo sunkiu laikotarpiu jūsų paaugliui gali padėti saviraiška. Tai gali būti piešimas,  eilėraščių, dienoraščio rašymas, kita jūsų vaikui maloni veikla. Tai gali vaikui padėti atsipalaiduoti, užsimiršti, išlieti savo jausmus, stabilizuoti savo vidinę būseną.  

Turi praeiti laiko, kad jūsų vaikas susitaikytų su įvykusiomis skyrybomis. Būkite kantrūs. Susitaikymas – tai procesas, kuriam reikia laiko. Leiskite savo vaikui pabūti su liūdesiu, su pykčiu, su nuoskauda, susitaikyti su tuo, kas įvyko.