Šešiametė Aušrinė kartą kieme apsiskelbė, kad trims mėnesiams iškeliaus pas dėdę į Norvegiją, tad kiemo vaikai nustebo, kai ji ir toliau visą vasarą žaidė kartu. Kitą sykį mergaitė pasigyrė, kad turi gražų baltą kačiuką, bet ir tai pasirodė prasimanymas. Kieme ją pradėjo vadinti melage, nors ji labai miela ir draugiška mergaitė. Kodėl kai kurie vaikai pasakoja nebūtus dalykus?
Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė, www.laimingasvaikas.lt
Beveik kiekvienas vaikas maždaug nuo 3-4 m. (nuo tada, kai pradeda rišliai kalbėti ir pasakoti istorijas) iki 7 m. amžiaus kartą kitą surezga kokią nors išgalvotą istoriją. O kai kurie taip daro kone kasdien.
Taip būna todėl, kad vaikai dažnai painioja realybę su savo norais. Dažniausiai jie išgalvoja tokias situacijas, kokias norėtų matyti, arba tokias, kurios jiems sukelia stiprias emocijas. Berniukas kalba apie blogiečius ir pabaisas dėl to, kad jam norisi būti stipriu ir kitus nugalinčiu didvyriu. Galbūt jam gyvenime trūksta jo stiprybės įrodymų, o gal rūpi su tais herojais, kuriuos regi filmukuose, susidurti iš tikrųjų. Jis kalba apie tai, ką norėtų matyti, ir net save bando įtikinti, kad taip buvo iš tiesų.
Moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad vaikai, kurie pasakoja daugiau išgalvotų istorijų, turi geresnę vaizduotę ir net jų intelektas vėliau būna aukštesnis. Tad tos išgalvotos istorijos, jeigu jos neturi pasekmių realybėje, visiškai nėra blogai. Netgi atvirkščiai – jeigu vaikas fantazijomis visai nesidalija, galima įtarti, kad jo vaizduotė silpnesnė. Tiesa, šiuo atveju gali būti ir kitų priežasčių – gal jis apskritai linkęs mažai kalbėti ir bendrauti.
Kai fantazijos negražios
Retai, bet pasitaiko atvejų, kai vaikas iškraipo realybę į blogąją pusę. Pavyzdžiui, jis net gali sakyti, kad tėtis namuose daug geria ir rėkauja, nors nieko panašaus nevyksta. Tai rodo, kad jam trūksta aplinkinių dėmesio, stiprių išgyvenimų, ir tada jis sukuria situaciją, kurios dėka stiprių emocijų gauna. Juk papasakojus neįprastą istoriją visi sunerimsta, prie jo pripuola, klausinėja ir rūpinasi, jis atsiduria dėmesio centre. Kartais dėmesys dėl neigiamų dalykų žmogui būna geriau nei jokio dėmesio.
Vaikas gali netgi nusitverti šio elgesio modelio – „Tėtis mane mušė“ – ir vėl ir vėl to išgalvoto fakto griebtis, kad pajustų savo svarbą. Gal tokiu atveju darželyje auklėtoja su juo daugiau žais ir labiau rūpinsis. Jis taip nedaro tyčia, sąmoningai galvodamas, kad dabar pameluos, nes nori pasijusti reikšmingu. Jis tiesiog įsijaučia į situaciją, siekdamas norimų emocijų. Kartais ir pats gali susipainioti, kas yra tiesa, o kas – ne.
Tad jeigu vaikas darželyje visiems apsiskelbia, kad gavo dovanų kompiuterį, nors tai netiesa – tai gali reikšti didžiulį jo norą tą kompiuterį turėti. O jeigu vaikas praneša, kad vyresnis brolis jį primušė, tai gali būti protestas prieš brolį ar noras sulaukti dėmesio.
Pafantazuokime kartu!
Jeigu vaikas kiekviename žingsnyje aplink save regi išgalvotas būtybes, tai nėra blogai. Tiesiog jo vaizduotė labai laki ir jis ateityje bus intelektualus. Mes turime mažiesiems leisti gyventi fantazijų pasaulyje.
Jeigu einant pro upę vaikas pradeda kalbėti apie joje gyvenančias paslaptingas būtybes, jums nereikia neigti jų egzistavimo. Būtų gerai netgi paskatinti vaiko kalbą, be to, galite pasinaudoti proga su juo suartėti. Taigi vertėtų paklausti, kokie tų pabaisų vardai ir ką jos valgo, ką veikia per dienas. Mes dažniausiai su vaikais kalbame apie tai, kas įdomu mums, o ne jiems: „Ką šiandien darželyje valgei?“, „Ar miegojai?“, „Ar tau nešalta?“, o jiems tai visai nesvarbu. Kai pradėsite kalbėti apie fantazijas, kurios jam svarbios, vaikui bus labai smagu. Jo akys nušvis ir jis pajus, kad jūs bendraujate kaip tikri draugai. Juk du tokio amžiaus vaikai galėtų apie tas pabaisas šnekėti pusę valandos, o jeigu mama atėjusi lepteli, kad tai nesąmonė, ji užgožia norą bendrauti su ja kaip su drauge.
Tikėtina, kad jeigu jūs su vaiku nuolat fantazuosite apie tai, kas jam įdomu, vėliau ir jis bus linkęs atsiverti ir pasišnekėti apie tai, kas įdomu jums (juk dažnai vaikai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, pasakoti nemėgsta). Jūs tiesiog būsime artimesni ir vaikas mieliau jums atvers savo vidinį pasaulį.
Kai fantazuotojas perlenkia lazdą
Jeigu vaikas pasakoja negražias istorijas apie tai, kas vyksta jo šeimoje ar darželyje, visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ar tai nėra tiesa. Jei tai prasimanymas, reikia susimąstyti, kodėl vaikas taip elgiasi, ko jam trūksta.
Kai fantazijos negražios, nereikėtų vaiko už tai barti, nes taip jis reiškia savo jausmus. Jeigu pradėsite aiškintis: „Ko tu čia prisigalvoji?“, jis visai užsisklęs savyje ir bendrauti nebenorės. Taigi reikėtų tiesiog gražiai pasišnekėti, paklausti: „Tai kaip ten nutiko, kad tėtis tave mušė? Kodėl jis taip darė?“ Būna, kad vaikas iš karto prityla ir pasijunta pričiuptas. Bet lakios vaizduotės ar greitos reakcijos vaikai nedelsdami sugalvoja atsakymus į klausimus ir tema plėtojasi. Jeigu vaikas fantazuoja toliau, reikėtų įterpti savo nuomonę: „Matai, aš tuo metu buvau virtuvėje ir negirdėjau jokio triukšmo“ ar „Tėtis sako, kad jis tavęs niekada nemuša, tai kaip čia išeina?“. Tokiu būdu vaikas supranta, kad jūs aklai netikite viskuo, ką jis sako, bet jo nuomonė jums yra svarbi.
Pabrėžkite, kad norėtumėte žinoti tiesą. Net jeigu vaikas tuo metu nieko nepripažins, jo mintys apie tai suksis.
Jeigu pradėsite moralizuoti ir aiškinti, kad jis melagis, o meluoti negražu, vaikas tik trauksis ir ginsis. O kalbantis gražiai jis gali prisipažinti: „Na, taip, tėtis tik sakė, kad paims diržą, jei nenustosiu erzinti sesės.“
Nereikia gėdyti ir kritikuoti
Kuomet vaikas įsijautęs į „pliatkų“ skleidimą, suprantama, jeigu tėvams norisi su juo pašnekėti griežtai. Visgi bausmės ir kaltinimai neduoda laukiamo rezultato ar netgi duoda priešingą. Tad belieka su vaiku bendradarbiauti ir aiškintis gražiuoju. Kalbėti galima tvirtai, tarkim, pasakyti: „Man nepatinka, kad tu taip kalbi. Kodėl taip elgiesi?“ Kartais mes tikimės, kad su vaiku kartą pasišnekėsime, ir nuo rytojaus viskas bus gerai. Tačiau gali tekti kalbėtis 10 ar 15 kartų, kol vieną dieną jis persilauš.
Be to, jeigu vaikas nuolat skleidžia dezinformaciją, reikėtų aiškintis, kodėl jis taip daro, ir naikinti giluminę priežastį. Ką jis iš to gauna? Gal jam trūksta dėmesio ir jo vertės patvirtinimo? Šioje, kaip ir kitose situacijose, vaikams labai tinka klausimas: „Ką mes galėtume padaryti, kad tu kitą sykį pasielgtumei kitaip?“
Nebūtina išgauti prisipažinimo: „Ne, to nebuvo“. Jeigu tokį pripažinimą ir išgausite, tai neskatins vaiko daugiau nemeluoti. Be to, tada vaikas norės nuo jūsų atsiriboti, nes jūs juo netikite.
Visiškai nuleisti negirdomis išgalvotų istorijų taip pat netinka. Jei vaikas jas pasakoja nuolat, reikia domėtis, ko jam trūksta gyvenime. Jei jis linkęs meluoti dažnai, praverstų ir konsultacija su specialistu, nes tėvai ne visuomet žino, kaip suvaldyti situaciją.
Neaišku, ar tai tiesa
Kartais bendraujant su vaiku iki galo nė neaišku, ar jis sako tiesą, ar fantazuoja. Tarkim, grįžęs iš darželio jis pasakoja, kad auklėtoja ant jo rėkė ar grupės draugas jį mušė. Jeigu vaikas linkęs daug fantazuoti, gali būti, kad fantazuoja ir čia, o jeigu jis nelinkęs meluoti, turbūt pasakoja tiesą.
Panašiais atvejais tinka siūlyti vaikui pažaisti situacinius žaidimus. Tarkim, iš „Lego“ detalių pasistatyti namą, jį pavadinti darželiu, pasiimti keletą žmogeliukų ir su jais žaisti grupės gyvenimą. Galbūt paaiškės, kad auklėtoja tuos žmogeliukus daug bara, o gal vienas darželinukas muš kitą… Triukas yra tame, kad šitaip žaisdamas vaikas, pats to nesuprasdamas, kažką papasakos apie save.
Šiaip jau reikėtų tikėti vaikais, nes tokių, kurie sąmoningai meluoja, yra nedaug. Daug daugiau tokių, kurie tik nekaltai fantazuoja. O jeigu vaikas sako, kad jį kažkas skriaudžia ar skaudina, visuomet reikia į tai sureaguoti. Net jeigu auklėtoja tikrai nesibara, o vaikas tai išsigalvoja, reikia susimąstyti, dėl ko jis taip elgiasi. Kai vaikas jaučiasi gerai, jis nepradeda meluoti.
Gintarė Kairytė | žurnalas „Mažylis“, 12 Nr.
