Papasakokime savo vaikams apie savo nesėkmes, apie tai kaip Jus atstūmė,
kaip pralaimėjote ten, kur Jums buvo be galo svarbu.
Ne tam, jog ,,užkrautume‘‘ ar tikėdamiesi pagalbos (tam turime susirasti
savus šaltinius!), tačiau, jog jie išgirstų, suprastų, jog tai patiria
visi ir tai yra normalu.. Jog kartu galėtų girdėti, mokytis, kaip gi
galima tokias situacijas išbūti/ įveikti; kaip sveikai susitikti su
kilusiais jausmais bei juos išgyventi; kaip padėti pačiam sau ir
atsiremti į artimiausius.
Dažnai konsultuodama vaikus ir paauglius, matau, kaip jie nustemba
išgirdus, jog tokie dalykai atsitinka ir man, jo tėvams bei kitiems
jiems reikšmingiems asmenims.
Tai girdėdami vaikai atsipalaiduoja ir nusimeta bent dalį sunkumo, kurį
nešasi su savimi, patyrę nesėkmes, atstūmimus, pralaimėjimus. Taip pat
įgyją vidinių resursų nepalūžti ar nesiimti destrukcinio elgesio,
susidūrę su didesnėmis gyvenimo negandomis.