Dažnai girdime, kaip tėvai sako: „Užaugs, tada ir auklėsime, ko norėti iš tokio mažiuko, tegul pasidžiaugia vaikyste.“ Ir džiaugiasi vaikyste, kol vieną gražią dieną gimdytojai supranta, kad taip gyventi nepaprastai sunku.

Konsultuoja psichologė Milda Karklytė-Palevičienė (www.laimingasvaikas.lt).

Tuomet ir susiduriame su didžiausia problema: ateina tėvai pas psichologą su jau ūgtelėjusia atžala ir sako: „Nesusišnekame, dabar jau norėtume auklėti.“ Suprantama, kad vaikas nepasiduoda auklėjimui, kaip suaugusieji įsivaizdavo, kaip tikėjosi. Mažyliui nepaprastai sunku, nes jis visą savo gyvenimą gyveno vienaip, bet staiga jį pradeda „laužyti“. Jis tam priešinasi, nes iki tol gyveno kaip kunigaikštis. Juk jis pasaulį supranta tik per tai, kas vyksta jo šeimoje. Vaikelis savo galvoje nesąmoningai susidėlioja pasaulio modelį, o jam staiga sviedžia: „Ne, pasaulis yra kitoks, nuo šiol tu gyvensi kitaip.“

Čia ir prasideda didžiausios problemos, nes galvoje tvyro sumaištis. Pavyzdžiui, itin globėjiški gimdytojai viską darė už jį arba, priešingai, atsipūtę tėvai tiesiog viską leido. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai gyventi palaidoje baloje nebeįmanoma, ir tėvai dažnai tampa savitais agresoriais, nes juos apima visiškas bejėgiškumas ir beviltiškumas, kai pabando nubrėžti ribas. Įsivaizduokite vaiko situaciją – gyvena sau atsipūtęs, tačiau staiga jį ima pulti ir liepia elgtis atvirkščiai.

Visą straipsnį galite rasti paspaudę šią nuorodą.