„Oho, dvigubi rūpesčiai laukia“ – neretai taip žinią, kad laukiatės antrojo kūdikio, sutinka artimieji ir draugai. Šią akimirką suprantate: antrojo vaiko gimimas yra visai ne tas pat kas pirmojo. Nors jau įgudote keisti kūdikiui vystyklus, jį paimti ant rankų, maudyti ar aprengti, persmelkia visiškai kitoks nerimas: gal naujagimio nemylėsite taip, kaip mylite savo pirmąjį vaiką? Kaip į kūdikį reaguos pirmagimis? O dar nėštumas – kaip pavyks susidoroti su rytiniais pykinimais ir nuovargiu prižiūrint mažylį?

Knygoje „Antrasis kūdikis“ britų auklėjimo ekspertė ir knygų apie tėvystę autorė Sarah Ockwell-Smith atsako į šiuos ir kitus klausimus, kurie kamuoja antrąjį kartą besilaukiančias mamas. Nemažą dėmesį autorė skiria temai, kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesers atsiradimui. Daliai antrąjį kartą tapsiančių tėvais nusišypso sėkmė: pavyksta gana paprastai susidoroti su šeimos pagausėjimu, o jų pirmagimiai pokyčius pakelia nesunkiai. Tačiau daugeliui kitų tenka susidurti su nemenkais iššūkiais, tad tam reikėtų ruoštis kiek galima anksčiau.

Apie tai, kaip emociškai parengti pirmagimį sesers ar brolio atsiradimui, kaip nuo pirmųjų dienų padėti kurti darnius santykius, kalbamės su vaikų psichologe, vaikų psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja Milda Karklyte-Palevičiene.

– Knygoje „Antrasis kūdikis“ autorė teigia, kad mažus vaikus paruošti pokyčiams gana sudėtinga, mat jie dar nėra išvystę hipotetinio ir abstraktaus mąstymo gebėjimų, tačiau neabejoja, kad emocinis vaiko paruošimas vis tiek svarbus. Kokiu būdu ir kaip patartumėte pirmagimiui paaiškinti, kas laukia į namus atkeliavus kūdikiui, kad jis kuo aiškiau suprastų netrukus įvyksiančius pokyčius?

– Vertėtų kartu vartyti knygeles, žiūrėti filmukus apie kūdikių vystymąsi, supažindinant vaiką, kaip atrodys naujagimis, kaip juo reikės rūpintis, paaiškinti, kodėl taip bus. Taip pat būtų šaunu, jei peržiūrėtumėte vyresnėlio kūdikystės ir vaikystės nuotraukas parodydami, koks jis buvo, kaip augo, kol tapo toks, koks dabar yra. Taip vaikutis lengviau supras, jog sesutė / broliukas iš karto nebus žaidimų draugu, tačiau po truputį taps vis savarankiškesnis ir nebereikalaus tiek tėvų dėmesio. Taip pat tokiu būdu vyresnėliui parodysite, jog ir jis buvo toks mažutėlis, kuriuo irgi rūpinotės ir skyrėte daug dėmesio, kaip skirsite ir būsimajam šeimos nariui. Tad vaikui bus lengviau įsisąmoninti, jog pakitęs tėvų elgesys nereiškia mažesnės meilės.

Būtų naudinga, jei jau prieš gimstant sesei / broliui po truputėlį mokytumėte įgūdžių, kurie bus reikalingi: pvz. pasidalinti žaisliukais, tėvų dėmesiu; klausytis ne tik savo, tačiau ir mažojo mėgstamos dainelės / pasakos; pirkti žaisliukus, skanėstus ir kt. ne tik sau, bet ir mažajam. Tad skaitydami pasaką, kitą išrinkite ir sesei / broliui, kuris klausosi iš pilvelio. Parduotuvėje išrinkite žaisliuką ne tik vyresnėliui, tačiau ir atkeliaujančiam mažyliui. Žaisdami pasakykite, jog sesei / broliui ir mamai reikia pailsėti, o tuomet galėsite žaidimą kartu toliau pratęsti.

Jei vaiką su pokyčiais supažindinsite pamažu, jam bus kur kas lengviau, kils mažiau įtampos, o jūs turėsite daugiau laiko ir jėgų padėti vaikui susitvarkyti su užplūdusiomis emocijomis.

– Net ir, atrodo, įdėjus daug darbo ruošiant pirmagimį emociškai, neretai gimus sesei / broliui vaikas vis tiek ima priešintis. Ko galėtų imtis tėvai, kad vaiką nuramintų kūdikiui jau atkeliavus į namus?

– Visų pirma, svarbu paminėti, jog dar iki gimstant kūdikiui būtų labai naudinga žengti kelis žingsnius. Tyrimai rodo, kad jei vaikas turėjo itin glaudų ryšį su mama ir silpnesnį ryšį su tėčiu, gimus antrajam kūdikiui vyresnėlis į jį žiūri kaip į konkurentą. Tuo tarpu, jei tarpusavio ryšys iki naujagimio pasirodymo buvo glaudesnis su tėčiu, vyresnėlio reakcija į kūdikį būna ne tokia audringa. Dėl šių priežasčių svarbu stiprinti vaiko ir tėčio ryšį dar iki gimstant naujam šeimos nariui: tėtis turi tapti ne tik žaidimo partneriu, bet ir tuo, pas kurį saugu ateiti iškilus sunkumams, kuriam galima išlieti kilusias emocijas, su kuriuo vaikas gali jaustis suprastas. Jei mama augina vaikučius viena, tuomet būtų vertinga stiprinti ryšį su kitu artimu suaugusiuoju.

Keli būdai tai daryti – skirti kokybiško individualaus laiko, stengtis pažinti vaiko vidų, jo jausmus, mintis, pomėgius, fiziologinius ir psichologinius poreikius ir ypatumus, mintis reikšti taip, jog būtumėte suprasti teisingai, pratinti vaikutį užmigti be mamos. Pasistenkite naujus pakeitimus įvesti iki gimstant naujagimiui. Jei norite vyresnėlį pradėti leisti į darželį, pratinti prie puoduko, atjunkyti ar perkelti jį į kitą lovą / kambarį, tą padarykite prieš gimstant mažyliui, kad nesusidarytų neigiama asociacija su kūdikiu ir tai nekeltų papildomo nerimo, streso ar atsiskyrimo baimės.

Taip pat iki gimstant mažajam būtų svarbu kuo geriau pažinti vyresnėlio emocijas: ką jis jaučia, dėl kokių priežasčių šie jausmai kyla; atrasti, kas jam padeda nurimti, o kas dar labiau trukdo; kas padeda išlieti susikaupusias emocijas tinkamu būdu. Vienam vaikui nurimti padeda artimojo apkabinimas, o kitas mažasis nori geriau pabūti vienas. Vienam supykus patinka pamušti pagalvę, kitam pyktį ,,išpiešti‘‘, dar kitam – apsikabinti žaisliuką. Tad pažindami vaiką galėsite geriau jam padėti.

Na, o kai mažylis atkeliauja į namus, leiskite pirmagimiui suprasti, jog buvimas vyresniu turi daug privalumų. Papasakokite jam, jog mažasis taip pat norėtų taip greitai bėgioti, važinėti dviračiu, kieme žaisti su draugais, pusryčiams valgyti blynus ir t. t., tačiau jis dar negali ir nemoka. Nuolat parodykite, koks pirmagimis svarbus ir reikšmingas šeimos ir tėvų gyvenime. Ne dėl to, jog kažką padaro, – tiesiog dėl to, jog yra. O tuo pačiu pagirkite ir pasidžiaukite jo pagalba. Kur galite įtraukite į kūdikio priežiūrą: pavyzdžiui, paprašykite atnešti ir palaikyti sauskelnes, paduoti žaisliuką, pasupti vežimuką ir pan. Svarbu, jog kūdikiui atkeliavus į namus, vyresnėlis gautų kokybiško, nepertraukiamo individualaus dėmesio.

Taip pat didelę reikšmę turi tai, kad suaugusieji klausytų vaiko atviromis ausimis, nemoralizuodami, nevertindami. Tuo pačiu padėtų vaikui pačiam geriau suprasti savo mintis, jausmus. Kūno kalba (veido išraiška, rankų pozicija ir pan.) parodykite susidomėjimą vyresnėliu, jo pasauliu, džiaugsmą jį matant. Kartu pažaiskite jo mėgstamus žaidimus, dažnai priminkite, koks jums yra svarbus / (-i) ir ypatingas / (-a). Ne mažiau svarbu, jog vyresnėlis mokėtų laikytis ir taisyklių, šeimos susitarimų, reikiamos disciplinos, tad nepamirškite pozityviai mokyti laisvės ir ribų balanso.

Kai atvyksta svečiai aplankyti naujojo šeimos nario, paprašykite, jog nepamirštų atvežti dovanėlės ir vyresniajam. Įžengus į namus svarbu visų pirma atkreipti dėmesį į jį, pasisveikinti, paprašyti, jog parodytų, pristatytų sesutę / broliuką.

Žinoma, nesvarbu, kaip teisingai tėvai besielgtų ir tvarkytųsi, natūralu, jog kils sunkumų ir tėvams, ir vaikui. Leiskite sau būti netobuliems. O einant kad ir nedideliais, tačiau nuosekliais ir tvirtais žingsneliais, galima nukeliauti labai toli. Kilus vyresnėlio emocijoms – priimkite jas; parodykite, jog visas emocijas jausti yra normalu; svarbu, negėdinkite, nebauskite, neliepkite ,,baigti pykti“, ,,baigti liūdėti“, ,,baigti bijoti“ ir pan. Tiesiog būkite šalia, parodykite, kad suprantate, priimate vaiko emociją, parodykite, kaip ją išlieti tinkamais būdais. O suprastos ir išgirstos emocijos vis mažiau ims veikti.

– Neretai tėvai pasikeitusį pirmagimio elgesį (smurtą, abejingumą kūdikio / tėvų atžvilgiu, dirglumą) neteisingai įvardija kaip pavydo, jaučiamo naujosios sesės ar brolio atžvilgiu, pasekmę. Tačiau S. Ockwell-Smith knygoje teigia, kad norėdami geriau suprasti, ką patiria pirmagimis, turėtume „pavydą“ pakeisti „sielvartu“. Kokios emocijos išties aplanko pirmagimį ir kaip derėtų teisingai su jomis tvarkytis?

– Manau, jog vyresnysis susiduria su sielvartu, pykčiu, pasimetimu, baime, nerimu, pavydu ir daug kitų įvairių jausmų. Suprantu, kad autorė nori pasakyti, jog vaikas nesielgia kažkaip piktybiškai ir egoistiškai, su kuo mums dažnai asocijuojasi pavydas. Ir su tuo visiškai sutinku.

Tuo pačiu kviečiu į pavydą pažiūrėti kaip į natūralią emociją, kuri gyvena mumyse ir dėl kurios neturėtume gėdytis, bandyti nuslėpti. Savo darbe gana dažnai girdžiu vaikus, sakančius ,,aš niekada nepavydžiu‘‘. Argi tai gali būti tiesa? Man atrodo, veikiau tai yra suaugusiųjų pozicija, jog ,,pavydėti negalima“, ,,pavydėti negražu“, ,,pavydi blogi vaikai“ ir pan. Tačiau ši emocija niekur nedingsta, ji tik pasislepia ir vėliau išlenda dar sunkesniais pavidalais.

Tad verčiau pavydą priimti kaip natūralią emociją, pakalbėti apie ją, pagalvoti, kaip galime įveikti. Kaip ir minėjau anksčiau, svarbiausia priimti vaiko emociją – nebarti, nebausti už ją, negėdinti, neliepti ,,nejausti“. Tiesiog būti šalia, pažinti vaiką, išsiaiškinti, kas jam labiausiai padeda nurimti, kas padeda išlieti pyktį, liūdesį, nerimą, baimę, pavydą ir kitus jausmus, stengtis išlikti kantriems ir supratingiems.

– Pasitaiko atvejų, kai pirmagimis su kūdikiu elgiasi visiškai priešingai – yra pernelyg uolus savo prieraišumu, nepalieka kūdikio vieno. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip labai teigiamas dalykas, tačiau ilgainiui tėvai susiduria ir su neigiamomis tokio prisirišimo pasekmėmis. Kaip tėvai turėtų elgtis, kad pirmagimis neprarastų entuziazmo kūdikio atžvilgiu, bet ir neperžengtų ribų?

– Visų pirma, tėveliams vertėtų pabandyti suprasti, kodėl tai vyksta: vyresnėliui dar veikiausiai yra per sunku pačiam lanksčiai reaguoti į situacijas ir suprasti, kad tėvų prašyta ir skatinta pagalba ne visada yra tinkama ir reikalinga. Į tai reikėtų reaguoti supratingai, nebarti vaiko, nekaltinti jo, tiesiog gražiai ir vaikui suprantamai paaiškinti savo lūkesčius. Dažnai tėvams vyresnėlis atrodo jau labai didelis (palyginus su naujagimiu), nors jam galbūt dar tik pvz. 4 metukai. Visgi tokio amžiaus vaikas dar yra mažas ir jam reikia daug pagalbos pažįstant pasaulį, kitus ir save patį.

Kalbą reikėtų pradėti pasidžiaugiant ir padėkojant už pagalbą ir pastangas, pasakant, jog tai tėveliai tikrai vertina. O tuomet derėtų pasakyti vaikui, jog yra darbų, kuriuose tėvai nori pagalbos, o yra ir tokių, kuriuos gali atlikti tik suaugę. Svarbu sakyti taip, jog vaikui tai neskambėtų kaip pažeminimas, ar jos / jo pastangų sumenkimas. Tuos darbus reikėtų išvardinti konkrečiai. Pavyzdžiui, ,,mes džiaugiamės, kai paprašytas pasupi sesutę / broliuką; atneši sauskelnes; padedi panešti daiktus; paprašius pažaidi su sesute / broliuku“ ir pan., o ,,laikyti ant rankų, duoti valgyti ir t.t. gali tik suaugę, nes jai / jam labai reikia tėvelių pagalbos, tada sesutė / broliukas greičiau sustiprės ir galės kartu su tavimi žaisti‘‘. Jei reikia, galima pasidaryti vizualius mažylio pagalbos plakatus, kuriuose pavaizduota, ką atlikdami tėvai džiaugiasi vaiko pagalba, o ką atlieka tik patys. Matydamas vizualiai pateiktą informaciją, vaikas lengviau įsimins ir įgis tinkamus įpročius.

– Kokias pagrindines klaidas daro patys tėvai?

– Visų pirma, turbūt išskirčiau vis dar gajų, tačiau vaikams tikrai skausmingą pasakymą ,,Tu juk vyresnis…‘‘ Dažnai šie žodžiai vaikui skamba lyg bausmė, priekaištas, prašymas atsisakyti savo norų / jausmų. Dėl šios priežasties vaikai kartais net patiria regresą – sąmoningai ar pasąmoningai nebedaro, ką iki šiol mokėjo. Taip vaikai nori tapti mažesniais, tikėdamiesi gauti kūdikio juntamos meilės, šilumos, dėmesio.

Žinoma, mes galime ir net turime vaikui paaiškinti, jog sesė / brolis yra mažesni, tačiau labai svarbu, kokiame kontekste ir kaip tai pateikiame. Taip pat svarbu, jog suaugusieji neimtų vaiko amžiumi naudotis savo patogumui, o lygiavertiškai atlieptų vyresnėlio poreikius ir jausmus. Svarbu, jog vyresniajam savo veiksmais rodytume, jog abu vaikai šeimoje yra vienodai svarbūs ir mylimi. Tiesiog kūdikis dar daug ko negali padaryti fiziškai, tad jam reikia tėvų pagalbos. Čia vertinga prisiminti vyresnėlio nuotraukų albumus, kuriuos žiūrėjote laukdami šeimos pagausėjimo, priminti, jog ir juo tėveliai taip pat rūpinosi, kai jis gimė.

Dažnai klaidingai įsivaizduojama, kaip ir minėjau anksčiau, jog vyresnėlis jau ,,didelis‘‘, tad tėvų lūkesčiai gali prasilenkti su vyresniojo raida ir galimybėmis. Juolab, jei yra nebepatenkinami esminiai vaiko poreikiai: dėmesio, meilės, supratimo, laiko kartu, pagalbos, saugumo užtikrinimo.

Taip pat, vaiko patiriama įtampa ir priešiški jausmai sesei / broliui gali sustiprėti, jei po jos / jo atvykimo į namus vaikas patiria kitų reikšmingų pokyčių: yra iškeliamas miegoti į kitą kambarį, pradeda lankyti darželį, dėl didesnio darbo krūvio mažiau mato tėtį namie ir pan. Taip vaikas visai nesąmoningai gali šiuos įvykius susieti su sesės / brolio atsiradimu, tad šilto santykio sukūrimui gali prireikti daugiau laiko.

Jei vyresnysis mato nuolat ant rankų sūpuojamą kūdikį, o pats gauna gerokai mažiau apsikabinimų, pamylavimų, išbučiavimų, greičiausiai pasijaus atstumtas ir dėl to kaltins naująjį šeimos narį.

Na ir žinoma, jei vaikas ims girdėti griežtą toną, daug ,,negalima“, patirs bausmes ar emocinį smurtą, tai šeimos situaciją gerokai apsunkins.

Trys svarbiausi praktiniai patarimai iš Jūsų patirties, kaip kurti darnius pirmagimio santykius su naujagimiu nuo pat pirmosios akimirkos:

1.Kurkite artimesnį vyresnėlio santykį su tėčiu / kitu artimu suaugusiuoju, kasdien skirdami individualaus dėmesio, domėdamiesi vaiko pasauliu, žaisdami su juo.

2.Klausykite vaiko atviromis ausimis, leiskite jam saugiai išsakyti visas mintis, išlieti jausmus, padėkite mokytis tinkamos jausmų raiškos, problemų sprendimo.

3.Įtraukite vaiką į mažylio priežiūros rutiną, pasistenkite tapti su juo komanda. Dažnai pasidžiaukite, padėkokite už pagalbą, pastangas.

[hr]

Publikuota: 15min.lt, 2019m. spalio 10d. Nuoroda į straipsnį: https://bit.ly/36GLvsy