Labas mama,
Rašau, nes niekada neišdrįsau pakalbėti su tavimi..
Man dabar jau 40 metų, bet savo širdyje vis dar nešiojuosi tą mažą berniuką, kuriam beproto baisu.. Žinai, turbūt į mane žiūrėdami žmonės nė neįtaria, jog aš bijau. Tačiau aš bijau, beprotiškai.. O bijau daug ko.. Labai bijau, kad mane gali palikti žmona. Aš stengiuosi iš visų jėgų, bet manęs neapsleidžia baimė, jog nesu jai geriausias.. Aš bijau, kad mano vaikams gali nepasisekti ar kažkas blogo nutikti… Bijau netekti darbo.. Bijau, jog suges sveikata. Kartais jaučiu baimę, nors net nežinau, kodel…
Todel grįžęs namo, dažnai išgeriu stipraus gėrimo, jog galėčiau užmušti šias mintis ir bent truputį pamiršti savo baimes ir atsipalaiduoti..
Tada vis prisimenu tą mažą berniuką, kuris labai stengėsi būti geras, bet jam nepavyko įtikti tevams, mokytojams. Mama, patikek, as begalo stengiausi. Nežinau, kodel, man nepavyko.. Atsimenu, tą plešiantį skausmą, tuštumą viduje ir baime.. Atrodė, kad niekada nepadarysiu gerai. Aš nieko negalėsiu, nieko nemokėsiu. O jei kartais pavyks, vistiek tik labai trumpam.
Berniukas mano viduje verkia..
Aš taip noriu tave apkabinti ir pasijausti saugus… Bet aš bijau tą pasakyti.
Tad įsipilsiu dar stiklą gėrimo… O gal visgi – kelis.
P.s. Mama, jei žinai tėvų, kurie dabar augina vaikus, gali duoti jiems paskaityti mano laišką. Jei kiti mažieji bus priimti, suprasti, išklausyti, jų viduje gyvens laimingas vaikas, o mano viduje gyvenantis mažas berniukas taps laimingesnis. Jam patinka dalintis..
Myliu tave.